Nėštumas ir parvovirusas B19

Pirmą kartą parvovirusai buvo aptikti 1975 m. elektroninės mikroskopijos metodu. Parvoviridae yra maži, vienos grandinės DNR virusai, kurie aptinkami tiriant įvairių rūšių gyvūnus. Žmogaus parvovirusas B19 (PVB19) yra vyraujantis parvovirusų sukėlėjas žmonėms. Normalios imuninės sistemos suaugusiems PVB19 infekcija dažniausiai būna lengvos formos arba besimptomė. PVB19 infekcija yra dažna vaikų liga. Retais atvejais ūminė PVB19 infekcija nėštumo metu gali sukelti persileidimą arba vandenę hidrops fetalis.

Antikūnai prieš PVB19 randami 30–60% suaugusiųjų. Antrinio užsikrėtimo dažnis buitiniams kontaktams gali siekti iki 50%, o imliam asmeniui, turėjusiam sąlytį su PVB19 klasėje užsikrėtimo rizika apie 20–30%. 35–53% nėščiųjų turi anti-PVB19. Nėščios moterys, neturinčios antikūnų prieš PVB19, yra tokios pat imlios infekcijai kaip ir bet kuris kitas suaugęs žmogus. Ūmios PVB19 infekcijos dažnis nėštumo metu yra 3,3–3,8%, ši rizika skiriasi tarp skirtingų profesijų atstovų, pvz., vieno tyrimo metu didžiausias užsikrėtimo dažnis buvo tarp mokytojų (16%) bei vaikų darželių darbuotojų ir namų šeimininkių (po 9%).

PVB19 simptomatika ir gydymas

PVB19 sukelia infekcinę eritemą (erythema infectiosum). Vaikams būdinga „nupieštų skruostų“ veido išvaizda ir „nėrinių“ eriteminis bėrimas ant liemens ir galūnių. Nors bėrimas gali pasireikšti ir suaugusiesiems, tačiau jis nėra toks dažnas kaip vaikams, o „nupieštų skruostų“ išvaizda pasitaiko retai. Vaikams ir suaugusiesiems prieš atsirandant bėrimui nuo 1 iki 4 dienų gali pasireikšti sisteminiai simptomai.

Suaugusiesiems dažniausiai gali pasireikšti artropatija, pažeidžianti rankų, riešų, kelių ir čiurnų sąnarius. Sąnarių simptomai suaugusiesiems taip pat gali pasireikšti prieš bėrimo atsiradimą. Artropatija paprastai trunka 1–2 savaites. Nepažeistos imuninės sistemos vaikams, suaugusiems, įskaitant ir nėščiąsias, klinikinė ligos eiga paprastai būna savaime praeinanti.

PVB19 viremija prasideda praėjus 6 dienoms po kontakto ir trunka vieną savaitę. Užsikrėtęs asmuo yra užkrečiamas prieš pasireiškiant simptomams. PVB19 galima aptikti kraujyje ir išskyrose praėjus 5–10 dienų po kontakto. Imunokompetentinės būklės pacientai greičiausiai nėra užkrečiami prasidėjus su PVB19 susijusiam bėrimui, artralgijoms ar artritui. Asmenys, kuriems aptinkami anti-PVB19 IgG laikomi įgijusiais imunitetą, tačiau retais atvejais galimas pakartotinis užsikrėtimas.

Virusas nelaikomas teratogenišku, tačiau vis daugiau mokslo žinių randasi apie intrauterininės infekcijos mechanizmus ir pasekmes bei galimas pasekmes naujagimio vystymuisi. Nepaisant to, kad PVB19 yra pripažintas fetotropiniu veiksniu, galinčiu sukelti vaisiaus netektį, PVB19 tyrimas nėra įprastai įtraukiamas į nėščiųjų ar gimdyvių priežiūros tyrimus, todėl gali būti, kad vėluojama gydyti PVB19 infekcija lemia komplikuotą nėštumą. Anemijos ir vaisiaus vandenės rizika yra didesnė, kai moterys PVB18 užsikrečia pirmoje nėštumo pusėje. Vaikams, išgyvenusiems PVB19 sukeltą vaisiaus vandenę, gali padidėti neurologinio vystymosi sutrikimų rizika.

Nėščia moteris, kurios PVB19 IgG (-) ir PVB19 IgM (-) yra imli infekcijai, ypač jei ji bendrauja su mažais vaikais, o bendruomenėje yra PVB19 atvejų. Intraveninis imunoglobulinas (IVIG) buvo naudojamas ūminei PVB19 infekcijai gydyti imunodeficitiniams suaugusiesiems ir ŽIV užsikrėtusiems vaikams. Tačiau yra tik vienas pranešimas apie jo panaudojimą vaisiaus gydymui. Atsižvelgiant į ribotus turimus duomenis, šiuo metu IVIG vartoti nėštumo metu nerekomenduojama.

Vandene sergančio kūdikio priežiūra gimdymo palatoje ir po gimdymo: kai tik įmanoma, vandene sergantį kūdikį pagimdžiusios moters priežiūra turėtų būti vykdoma tretinio lygio SPĮ, kurioje dirba asmenys, turintys patirties prižiūrint sergančius naujagimius. Kaip ir visų didelės rizikos gimdymų atveju, vandene sergančio kūdikio gimdymas reikalauja koordinuotų akušerio, perinatologo ir neonatologo komandos pastangų, kad būtų optimizuoti nėštumo ir gimdymo rezultatai. Tokių kūdikių gaivinimas dažnai būna sudėtingas, todėl patartina iš anksto pasiruošti.

Gydymas po gimdymo priklauso nuo kūdikio gestacinio amžiaus, kitų susijusių būklių (pvz., kvėpavimo sutrikimo) ir ligos sunkumo. Kūdikiams, sergantiems sunkia anemija ir širdies ir kraujagyslių sistemos nestabilumu, gali būti naudinga izovolumetrinė arba dalinė eritrocitų transfuzija. Siekiant išvengti vaisiaus mirties dėl sunkios anemijos, gali būti perpilama eritrocitų masė. Kūdikio su vandenegimdymas turėtų būti atliekamas tretinio lygio SPĮ, turinčioje naujagimių kritinės būklės priežiūros patirties. Siekiant palengvinti reanimaciją, perinataliniu laikotarpiu gali prireikti drenuoti vaisiaus ascitą ar pleuros ertmę. Po gimdymo minėtiems kūdikiams paprastai reikalinga mechaninė ventiliacija.

© Prof. dr. Ligita Jančorienė, 2023
© Vilniaus medicinos draugija, 2023