Pogimdyminė depresija ir kiti emocinės sveikatos iššūkiai po gimdymo
Nėštumo, gimdymo ir pogimdyminiu laikotarpiu moters organizme vyksta milžiniški pokyčiai, užtikrinantys galimybę įsčiose esančiam vaisiui sėkmingai augti, gimti, o užgimus – išgyventi. Be išoriškai akivaizdžių fizinių pokyčių nėštumo metu, moters smegenyse pradeda vykti ypač svarbūs pokyčiai, kurių mastas prilygsta pokyčiams paauglystės laikotarpiu, kai iš vaiko virstama suaugusiuoju, o šiuo atveju – tampama mama. Gimdymo metu ir iš karto po jo kiekviena moteris patiria kardinalius hormoninius pokyčius. Tuo pačiu, vos pagimdžius, moters gyvenimas reikšmingai pasikeičia – jo epicentru tampa naujagimis, o moteris įgyja naują – mamos – identitetą.
Visiškai nesvarbu, ar moteris mama tampa mama pirmąjį, antrąjį, trečiąjį ir kitus kartus, pagimdžiusi antrąjį vaiką moteris tampa dviejų vaikų mama – t.y. tokia mama, kuria dar nėra buvusi. Visi šie pokyčiai neišvengiamai veikia ir moters psichiką. Ne veltui anglų kalboje jau kuris laikas yra įsitvirtinęs naujas terminas matrescence, reiškiantis motinystės virsmą. Šis didžiulis virsmas gali būti labai nelengvas ir kupinas psichologinių iššūkių, o dalis moterų susiduria ir su psichikos sveikatos sutrikimais.
Pogimdyminė melancholija ir dar stipresni išgyvenimai
Laikotarpis po gimdymo kiekvienai moteriai yra ypač jautrus, tad verta žinoti, jog šiuo metu kylantys patys įvairiausi jausmai, taip pat ir sunkūs, yra normalu. Daugelis moterų iš karto po gimdymo patiria taip vadinamąją motinystės ar pogimdyminę melancholiją (angl. baby blues), pasižyminčią nuotaikų kaita, verksmingumu, irzlumu, kitais emociniais sunkumais ir galinčią trukti net iki kelių savaičių. Tačiau ši būsena nėra laikoma psichikos sutrikimu, dažniausiai ji stipriai nepaveikia moters gebėjimo pasirūpinti savimi ir naujagimiu. Vis dėlto daliai moterų pogimdyminė melancholija perauga į pogimdyminę depresiją.
Pogimdyminė depresija yra vienas dažniausiai po gimdymo pasitaikančių psichikos sveikatos sutrikimų. Motinystę globojančių iniciatyvų sąjunga kasmet Lietuvoje atlieka apklausą „Mano gimdymas“, kurioje 2020–2023 m. laikotarpyje dalyvavo daugiau nei 6,5 tūkst. moterų, praėjus 3–18 mėn. po gimdymo. Šios apklausos duomenimis pogimdyminę depresiją kasmet būtų galima įtarti 22–24% neseniai pagimdžiusių moterų. Tačiau psichikos sveikatos priežiūros įstaigose šis sutrikimas diagnozuojamas retai – moterys dėl įvairiausių priežasčių vengia kreiptis į specialistus ir apskritai ieškoti pagalbos.
Viena iš pagalbos nesikreipimo priežasčių gali būti patiriamų sunkumų nesusiejimas su pogimdyminės depresijos sutrikimu. Pogimdyminę depresiją galima atpažinti iš gilaus liūdesio ar tuštumos jausmo, malonumo pojūčio ir interesų praradimo, energijos ir motyvacijos stokos, apatiškumo, užsisklendimo savyje, kylančio nerimo ar kaltės jausmo ir pan., kurie trunka ilgiau nei dvi savaites. Moteris gali nustoti domėtis, tapti abejinga savo kūdikiui arba gali kilti įkyrių, gąsdinančių minčių apie baimę pakenkti kūdikiui, jį sužeisti ar susižeisti pačiai, gali net kilti minčių apie savižudybę. Kiekviena moteris preliminariai įsivertinti savo patiriamų sunkumų lygį gali klausimyno pagalba.
Patiriant pogimdyminės depresijos simptomus svarbu kreiptis pagalbos į psichikos sveikatos specialistus – psichologą, psichiatrą. Geriausia ieškoti pagalbos ne tik tada, kai moteris nebegali pakelti patiriamų sunkumų, bet jau tada, kai dar gali, bet yra labai sunku. Priklausomai nuo patiriamų sunkumų lygio, moterims gali padėti psichologo konsultacijos ar psichoterapija, o prireikus – ir psichiatro paskirtas gydymas vaistais, kuris gali būti derinamas ir su žindymu, jei mama kūdikį maitina savo pienu.
Paramos ir palaikymo reikia kiekvienai mamai
Svarbu suprasti, kad ne tik toms moterims, kurioms jau pasireiškė psichikos sutrikimai, reikalinga pagalba. Motinystės virsmo metu kylantys sudėtingi jausmai lydi daugelį moterų, tad paramos ir palaikymo reikia kiekvienai mamai. Minėti emociniai iššūkiai yra patiriami tokiu metu, kai didžioji dalis fizinių ir psichologinių pačios moters resursų yra nukreipta į naujagimį, todėl savo emocinės sveikatos užtikrinimui prireikia sąmoningų, aktyvesnių pastangų. Naudinga atsižvelgti į individualius savo poreikius – kokios konkrečiai pagalbos norisi (pvz., galbūt dėl chroniško miego stygiaus yra svarbu pamiegoti, kol kažkas iš artimųjų prižiūrėtų vaikelį, o galbūt norisi, kad artimieji pasirūpintų namų ruoša ir mama galėtų susikoncentruoti į kūdikį) – ir drąsiai juos iškomunikuoti kitiems.
Nors mama nuolatos besirūpindama kūdikiu beveik niekuomet nebūna viena, tačiau motinystėje gali jaustis labai vieniša. Dėl to daugeliui moterų svarbu rasti kitų žmonių, dažnai – mamų su panašia patirtimi, su kuriomis jos galėtų dalytis savo patiriamais sunkumais, patirti bendrystės jausmą ir taip susikurti savo palaikymo ratą. Taip pat naudinga pasinaudoti savivaldybių visuomenės sveikatos biurų ar nevyriausybinių organizacijų (pvz., Pogimdyminės depresijos centro ir kt.) siūlomomis programomis, prisijungti prie platesnių mamų bendruomenių (pvz., Kalba mamos, Auganti šeima, Motherhood is sexy ir kt.), esant poreikiui paskambinti į specializuotas emocinės paramos linijas: Mamos linija, Tėvų linija.
© Psichologė dr. Eglė Mažulytė-Rašytinė, 2024
© Vilniaus medicinos draugija, 2024